Išvaizda
Rodezijos ridžbekas – puikiai subalansuotas, stiprus, raumeningas, gyvybingas ir aktyvus šuo, gebantis ilgai išlaikyti didelį judėjimo tempą. Ypač pabrėžiamas vikrumas, elegancija ir tvirtumas, be tendencijos į masyvumą. Būdingas veislės bruožas – pasišiaušusių plaukų ketera, susiformuojanti kailiui ant keteros augant į priešingą pusę nei visas kitas kailis. Ketera, arba kitaip vadinant ridžas, turi būti aiškiai apibrėžta, simetriška, smailėjanti į užpakalinių kojų pusę. Ridžas turi prasidėti iš karto už pečių ir tęstis iki klubikaulių (dubens kaulų). Ridžas turi turėti tik du identiškus verpetus, esančius tiesiai vienas prieš kitą. Verpetai neturi nusitęsti žemyn daugiau nei per vieną trečdalį keteros ilgio. Geras vidutinis atstumas tarp verpetų – apie 5 cm.
Ridžas yra tiesiog mutacija ir mes niekada nesužinosime kada ir kaip tai įvyko. Tai yra bruožas, kurį aprašinėjo daugelis rašytojų, matę šunį su ridžu. Pirmasis įrodymas, jog šunys su ridžu ant nugaros visgi egzistuoja, buvo aprašytas 1719 metais, netoli Keiptauno. Pirmieji apie tai užsiminė Europiečų kolonistai, naudoję Khoikhoi gentie šunis apsaugai, galvijų bei avių ganymui. Tačiau šunys su ridžu pasirodė dvejose vietose. 1898 metais, trys Slugių veislės šunys buvo išvežti iš Šiaurės Afrikos (tikriausiai iš Alžyro) į Olandiją. Du iš tų šunų turėjo ridžą. Kitos vietovės, kur buvo minimi šunys su ridžu buvo Tailando įlankoje tarp Malajų Pusiasalio ir Vietnamo. Phu Quoc šunys buvo gabenami į Afriką arba atvirkščiai (Khoikhoi šunys buvo gabenami į Phu Quoc). Taip pat manoma, jog ridžas galėjo “mutuoti” abejose iš šių vietų. Visi šie teiginiai yra įmanomi, bet įrodymas jog dabartinių ridžbekų protėviai buvo Slugiai, tik sustiprina manymą, kad ridžbekai kilę iš Afrikos.
Ridžas yra tiesiog mutacija ir mes niekada nesužinosime kada ir kaip tai įvyko. Tai yra bruožas, kurį aprašinėjo daugelis rašytojų, matę šunį su ridžu. Pirmasis įrodymas, jog šunys su ridžu ant nugaros visgi egzistuoja, buvo aprašytas 1719 metais, netoli Keiptauno. Pirmieji apie tai užsiminė Europiečų kolonistai, naudoję Khoikhoi gentie šunis apsaugai, galvijų bei avių ganymui. Tačiau šunys su ridžu pasirodė dvejose vietose. 1898 metais, trys Slugių veislės šunys buvo išvežti iš Šiaurės Afrikos (tikriausiai iš Alžyro) į Olandiją. Du iš tų šunų turėjo ridžą. Kitos vietovės, kur buvo minimi šunys su ridžu buvo Tailando įlankoje tarp Malajų Pusiasalio ir Vietnamo. Phu Quoc šunys buvo gabenami į Afriką arba atvirkščiai (Khoikhoi šunys buvo gabenami į Phu Quoc). Taip pat manoma, jog ridžas galėjo “mutuoti” abejose iš šių vietų. Visi šie teiginiai yra įmanomi, bet įrodymas jog dabartinių ridžbekų protėviai buvo Slugiai, tik sustiprina manymą, kad ridžbekai kilę iš Afrikos.
